Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (toliau NVSC) surinkta statistika rodo, jog per penkis šių metų mėnesius Lietuvoje užregistruota pusantro karto daugiau vėjaraupių atvejų nei pernai per tą patį laikotarpį (atitinkamai 11 879 ir 7 473). Tai paaiškinama tuo, kad sergamumui būdingas „bangavimas“, t. y., sergančiųjų skaičius kas 3–5 metus išauga net iki keleto kartų (2022 m. – 14 504 atvejų, 2021 m. – apie 6000, 2020 m. – apie 4300, 2019 m. – apie 18 500). Taip pat pažymėtina, kad sergamumo vėjaraupiais vaizdą iškreipė COVID-19 ligos pandemija, kuomet izoliacija, socialinio gyvenimo apribojimai, bendravimas mažuose šeimos „burbuluose“ sumažino galimybes plisti vėjaraupių virusui.
Norint išvengti šio sergamumo pakilimo, reikia, kad didžioji dalis vaikų būtų paskiepyti, juolab, kad daugelio lengva vaikiška liga laikomi vėjaraupiai gali sukelti ir labai sunkių komplikacijų, nuo kurių vakcina gali apsaugoti.
Vėjaraupiai – kokia tai liga?
Vėjaraupiai – tai ūminė virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, pūsleliniu odos ir gleivinių bėrimu. Dažniausiai šia liga serga ikimokyklinio amžiaus vaikai, tuomet persergama lengva šios ligos forma. Suaugę žmonės vėjaraupius ištveria kur kas sunkiau, nes komplikacijų išsivystymo rizika suaugusiems, sergantiems vėjaraupiais, yra daug kartų didesnė nei vaikams. Itin vėjaraupių infekcija pavojinga kūdikiams ir nėščioms moterims bei tiems, kurių imunitetas yra nusilpęs. Šis virusas yra itin lakus – užsikrečia apie 90 proc. sergančio asmens aplinkoje esančių ir imuniteto vėjaraupiams neturinčių asmenų.
Sergantis asmuo laikomas užkrečiamu likus 1–2 dienoms iki bėrimo atsiradimo, užkrečiamasis laikotarpis tęsiasi tol, kol bėrimas virsta šašais (apie savaitę).
Komplikacijos
Didesnę komplikacijų riziką patiria kūdikiai, paaugliai, suaugę asmenys, nėščiosios, asmenys, turintys nusilpusį imunitetą dėl vartojamų vaistinių preparatų (sergantys ŽIV / AIDS, esantys po transplantacijos, gydomi chemoterapija, vartojantys imunosupresinius vaistus, ilgą laiką gydomi steroidiniais vaistais).
Galimos vėjaraupių komplikacijos – tai odos ir poodžio ar minkštųjų audinių bakterinės infekcijos, pneumonija, smegenų uždegimas, kraujotakos sutrikimai, sepsis, dehidratacija.
Virusas išlieka organizme
Persirgus vėjaraupiais, lieka ne tik ilgalaikis imunitetas, tačiau visam gyvenimui nugaros smegenų mazguose išlieka ir šią užkrečiamąją ligą sukeliantis virusas, galintis pasireikšti juostine pūsleline. Juostinė pūslelinė – tai virusinė infekcija, pasireiškianti skausmu ir pūsleliniu bėrimu pažeisto nervo įnervuojamoje vietoje, dažniausiai būdinga vyresnio amžiaus, susilpnėjusiu imunitetu pasižymintiems asmenims po persišaldymo, streso ar kitų faktorių poveikio.
Asmenys, kurie nėra sirgę vėjaraupiais ir neskiepyti nuo šios užkrečiamosios ligos, glaudaus kontakto su sergančiu juostine pūsleline metu gali užsikrėsti ir susirgti vėjaraupiais.
Gresia juostinė pūslelinė
Vėjaraupius sukelia Varicella-zoster virusas, priklausantis Herpesviridae šeimai. Kadangi po infekcijos virusas lieka organizme (nugaros smegenų mazguose), nusilpus imuninei sistemai jis gali suaktyvėti ir sukelti kitą ligą – juostinę pūslelinę, herpes zoster (bėrimas pūslelėmis išilgai kurio nors nervo, kas sukelia didžiulį skausmą toje vietoje).
Gydimas
Kadangi tai labai užkrečiama liga, nuo ligos pradžios sergantysis turi būti izoliuojamas 10 dienų (privaloma neleisti vaiko į darželį, mokyklą, nevesti į lauką). Ligos pradžioje galima skirti priešvirusinių vaistų. Svarbiausia – higiena, gulimas režimas, skysčių balanso atstatymas. Jokiu būdu negalima kasytis bėrimų.
Profilaktika
Rekomenduojama taikyti efektyviausią šios virusinės infekcijos prevenciją – skiepijimą.
Nors skiepai negali 100 proc. apsaugoti nuo šios užkrečiamosios ligos, susirgimų po pilno pasiskiepijimo pasitaiko ypač retai, įprastai tokiais atvejais simptomai būna lengvesni, galima ligos eiga be niežtinčių pūslelių, o tik su raudonomis dėmelėmis, kartais be karščiavimo.
Lietuvoje nuo vėjaraupių skiepijamasi savo lėšomis. Tiek vaikų ir paauglių, tiek suaugusiųjų skiepijimo schemą įprastai sudaro dvi dozės.
Rekomenduojama pasiskiepyti:
- Visus anksčiau nesirgusius vaikus vyresnius nei 9 mėnesių amžiaus (ypač lankančius darželius bei mokyklas ar sergantys lėtinėmis ligomis, imunodeficitais). Dažniausiai vėjaraupių vakciną rekomenduojama skiepyti kartu su tymų – parotitinės infekcijos – raudonukės (MMR) vakcina. Vaikams (vyresniems nei 9 mėn.) ir suaugusiems asmenims rekomenduojamos dvi vakcinos dozės.
- Suaugusius, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais bei kitus asmenis, turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką (darželio personalas, moterys, planuojančios nėštumą, tėvai, ruošiantys leisti vaiką į darželį, medicinos darbuotojai).
- Asmenis, kurių imuninė sistema nusilpusi (sergantieji ŽIV/AIDS, lėtinėmis plaučių, kraujo ligomis, piktybiniais augliais, vartojantieji steroidinius hormonus, imuninę sistemą slopinančius vaistus).
- Vėjaraupių vakcina negalima skiepyti nėščiųjų. Vakcinos nereikėtų skiepyti ir asmenims, kuriems neseniai buvo perpiltas kraujas ar buvo skiriami imunoglobulinai.
Nors skiepai negali 100 proc. apsaugoti nuo šios užkrečiamosios ligos, susirgimų po pilno pasiskiepijimo pasitaiko ypač retai, įprastai tokiais atvejais simptomai būna lengvesni (gali nebūti niežtinčių pūslelių, o tik raudonos dėmelės, kartais išvengiama karščiavimo).
NVSC duomenimis, šiemet sausio–balandžio mėn. nuo vėjaraupių, palyginus su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, pasiskiepijo 60 proc. daugiau suaugusiųjų (444) ir 40 proc. daugiau vaikų (3 468).
Informaciją paruošė: visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Arūnė Eismontė
Informacijos šaltinis: www.ulac.lt ir nvsc.lrv.lt
Nuotrauka: https://www.freepik.com/