Ryšys su kitais ir savimi. Prieraišumas suaugus

Parengė psichologė Deimantė Flemingaitė-Juknevičienė ir konsultavimo psichologijos magistrantūros studentė Kristina Pelešinienė

„Mūsų poreikiai niekada nebus visiškai patenkinti ir mes niekada neturėsime idealių tėvų (ir patys tokie nebūsime). Laimei, to ir nereikia, kad sveiktume iš esmės ir ilgam. Kai išaugame iš savo sužeistojo „aš“ ir tampame saugiau bendraujančia, atsparesne asmenybe, tą patį procesą galime skatinti būdami su kitais“… Diana Poole Heller „Prieraišumo galia“ autorė.

Žmogaus prieraišumo sistema yra įgimtas, biologinis ir natūralus procesas, mūsų gyvenime darantis poveikį viskam, ypač santykiams su kitais žmonėmis. Prieraišumas reiškia ryšį.

Labai daug to, kas vyksta suaugusiųjų žmonių santykiuose, atkeliauja tiesiai iš ankstyvųjų prieraišumo metų. Tai žinodami jautriau žvelgiame į save ir kitus, nes suvokiame, kad daugelis mūsų santykių modelių susiję su tuo, kaip buvome auginami vaikystėje, o ne su dabartinio partnerio trūkumais.

Prieraišumo tipai nėra nekintamos kategorijos, žmogui gali būti būdingas ne vienas prieraišumo tipas.

Prieraišumo teorijos kūrėjas, britų psichologas John Bowlby,  yra vienas iš prieraišumo teorijos pradininkų. Jis teigia, jog mes iš prigimties esame užprogramuoti kurti ir palaikyti ryšius su kitais. John Bowlby pirmasis akcentavo prieraišumo svarbą vaikų vystymuisi. Jis teigė, kad pirmieji santykiai su motina daro esminę įtaką tolesniam vaiko emociniam ir socialiniam vystymuisi. Prieraišumo stilius, kurį vaikas išvysto remdamasis šiais santykiais, vėliau daro įtaką jo gebėjimui užmegzti santykius su kitais žmonėmis suaugusiame amžiuje.

Raidos psichologė Mary Ainsworth, bendradarbiaudama su Bowlby, išplėtojo prieraišumo teoriją ir atliko žymų eksperimentą su kūdikiais, kuris identifikavo skirtingus prieraišumo tipus. Mokslininkė kalbėjo apie tris pagrindinius prieraišumo tipus – saugų, nesaugų (neorganizuotą) ir vengiantį. Vėliau buvo pridėtas dar vienas tipas – ambivalentiškas.

Kaip jau anksčiau užsiminta, prieraišumo stiliai, susiformavę vaikystėje, turi ilgalaikį poveikį žmogaus gyvenimui. Iš to sprendžiame, kaip suaugusieji bendrauja su partneriais, draugais, kolegomis, savo vaikais. Suaugusiųjų prieraišumo stiliai dažnai pasireiškia per jų emocinius atsakus, intymius santykius ir gebėjimą pasitikėti kitais žmonėmis. Žmogaus prieraišumo stilius nėra griežtai fiksuotas – jis gali būti dinamiškas ir kisti priklausomai nuo to, su kokiais žmonėmis turime santykius, kokios situacijos mus veikia, bei kaip mes išmokstame reaguoti į emocinius ir santykių iššūkius.

Suaugusiųjų prieraišumo stiliai paprastai yra apibūdinami pagal tris pagrindines dimensijas: pasitikėjimą, emocinį artumą ir baimę dėl atstūmimo. Tai, kaip suaugusieji reaguoja į artumą ir atskyrimą, dažnai atspindi jų vaikystėje išsivysčiusį prieraišumo stilių. Tėvų elgesys ir savybės tiesiogiai veikia vaikų prieraišumo vystymąsi.

Kalbant apie nesaugaus prieraišumo tipus – vengiantį, ambivalentišką ir dezorganizuotą, būtina paminėti veiksnius, lemiančius šių tipų susiformavimą. Šie veiksniai, neapsiriboja tik tėvų ir vaikų santykiais, ne mažiau svarbūs: santykių stabilumas (vaikus veikia viskas, kas yra tarp jų ir tėvų), artimųjų palaikymas (partnerio supratingumas), medicininės priežastys (kūdikiams dėl ligos gali sutrikti prieraišumo formavimasis), temperamentas, aplinkos sąlygos (skurdas, benamystės sąlygos) ir kiti santykiai bei gyvenimo įvykiai.

Žemiau pateiktoje lentelėje matyti kaip skirtingas tėvų elgesys vaikystėje įtakojo prieraišumą suaugusiame amžiuje.

1 lentelė. Prieraišumo tipai, jų požymiai vaikystėje ir suaugus

 Prieraišumo tipasTėvų elgesys ir savybės vaikystėjeAsmens elgesys ir požymiai suaugusPavyzdys suaugusiam žmogui
Saugus prieraišumasTėvai: jautrūs, nuoseklūs, emociniu požiūriu prieinami, teikia paramą, rūpinasi vaiko emociniais poreikiais, užtikrina saugumą.Geba užmegzti ir išlaikyti artimus santykius, pasitiki partneriais, gerai sprendžia konfliktus.Suaugęs žmogus kalba atvirai su partneriu apie problemas, žino, kad nesukels atstūmimo, sklandžiai sprendžia nesutarimus. Jei partneris pasitraukia dėl kažkokio nesusipratimo, jis žino, kad tai nekelia grėsmės santykiams ir kad jie galės išspręsti situaciją vėl susitikus.  
Vengiantis prieraišumasTėvai: emocinis atstūmimas, nesugebėjimas suteikti saugumo  ir dėmesio, emocinis šaltumas, vengia artumo, bijo būti pažeidžiami.Vengia artumo, pasitiki tik savimi, santykiai gali būti paviršutiniški ir nenuoseklūs, gali atsitraukti, kai santykiai tampa per daug rimti.Suaugęs žmogus pradeda atstumti partnerį, kai santykiai tampa „per rimti“ ir partneris pradeda rodyti per didelį emocinį poreikį ir dėmesį.
Ambivalentiškas prieraišumasTėvai: nenuoseklūs, nenuspėjami, kartais rūpestingi, kartais nesugebantys atsakyti į vaiko poreikius, per didelis emocinis įsitraukimas arba atstūmimas.Dažnai jaudinasi dėl santykių, siekia nuolatinio patvirtinimo, nesijaučia saugūs, patiria intensyvų emocinį stresą.Suaugęs žmogus nuolat tikrina partnerio lojalumą. Net jei partneris aiškiai parodė meilę, gali klausti partnerio „Ar tu mane vis dar myli?“. Nesijaučia saugiai ir pradeda jausti pavydą ar nerimą, kai partneris nesuteikia nuolatinio patvirtinimo.
Dezorganizuotas prieraišumasTėvai: būdingas emocinis chaosas, netinkamos reakcijos. Siunčia vaikui prieštaringus signalus, nesugeba teikti nuoseklaus ryšio, kelia grėsmę ar yra nestabilūs.Emocinis pasimetimas santykiuose, santykiai nestabilūs, atsiranda stiprus stresas ir panika. Artimuose santykiuose būdingi prieštaravimai.Suaugęs žmogus nori artumo su partneriu, tačiau kai partneris rodo šiltus jausmus, jis atsitraukia, bijodamas emocinio skausmo ar neapibrėžtumo.

Lentelė sudaryta remiantis autoriais Bowlby (1969), Ainsworth et al. (1978), Mikulincer ir Shaver (2007), Collins ir Read (1990), Bartholomew ir Horowitz (1991), Main ir Hesse (1990), van IJzendoorn ir Bakermans-Kranenburg (2008).

Pagrindinis visų prieraišumo stilių suaugus skirtumas yra tai, kaip žmogus reaguoja į emocinį artumą, pasitikėjimą ir baimę dėl atstūmimo. Saugūs suaugusieji geba pasitikėti savo partneriais ir gerai reguliuoti emocijas, tuo tarpu nesaugūs (vengiantys ir ambivalentiški) suaugusieji dažnai patiria nerimą dėl santykių ir gali atstumti arba pernelyg priklausyti nuo partnerio. Dezorganizuoti suaugusieji paprastai patiria didelį emocinį chaotiškumą ir sunkiai sugeba sukurti nuoseklius ir sveikus santykius.

Diana Poole Heller „Prieraišumo galia“ autorė teigia, jog mes siekiame saugaus prieraišumo, „tačiau svarbu nepamiršti, jog bet kuris mums būdingas prieraišumo tipas išsivystė tam, kad jaustumės saugūs. Net nesaugaus prieraišumo tipai turi padėti mums išgyventi pavojingas situacijas, be to, nė vienas iš šių tipų nėra amžinas, lyg akmenyje iškaltas“ (Heller, D.P, 2022, p. 31).

Naudota literatūra

  1. Ainsworth, M. D. S., Blehar, M. C., Waters, E., & Wall, S. (1978). Patterns of attachment: A psychological study of the strange situation. Erlbaum.
  2. Bartholomew, K., & Horowitz, L. M. (1991). Attachment styles among young adults: A test of a four-category model. Journal of Personality and Social Psychology, 61(2), 226–244.
  3. Bowlby, J. (1969). Attachment (Vol. 1). Attachment and Loss. Hogarth Press.
  4. Collins, N. L., & Read, S. J. (1990). Adult attachment, working models, and relationship quality in dating couples. Journal of Personality and Social Psychology, 58(4), 644–663.
  5. Diane Poole Heller “Prieraišumo galia“. Kaip sukurti tvirtus ir ilgalaikius tarpusavio ryšius. Psichologinis atsparumas. Prieraišumo tipai. Traumų kilmė ir terapija. Vilnius. 2022. Tyto alba
  6. Ijzendoorn, M. H., & Bakermans-Kranenburg, M. J. (2008). Disorganized attachment in early childhood: Meta-analysis of precursors, consequences, and interventions. In Attachment and Bonding: A New Synthesis. MIT Press.
  7. Main, M., & Hesse, E. (1990). Attachment in the preschool years: Theory, research, and intervention. University of Chicago Press.
  8. Mikulincer, M., & Shaver, P. R. (2007). Attachment in Adulthood: Structure, Dynamics, and Change. The Guilford Press.

Facebook
Twitter
LinkedIn